The World Factbook 2002 • CPJ: Iran: Press Freedom Fact Sheet

Sostinė:

Teheranas — 6.8 mln. gyventojų

Svarbesni miestai:

Mešhedas — 1.9 mln. gyventojų
Isfahanas — 1.2 mln. gyventojų
Tebrizas — 1.2 mln. gyventojų

Valdymo forma:

autoritarinis režimas — teokratinė respublika

Administracinis suskirstymas:

28 provincijos (ostanai)

Piniginis vienetas:

rialas (IRR) = 100 dinarų

BVP 1 gyv./metus:

4 700 JAV $

Geografinė padėtis:

Vidurio Rytai

Šalies plotas:

1 648 000 km²

Natūralūs gamtos resursai:

nafta, gamtinės dujos, anglis, chromas, varis, geležies rūda, švinas, magnis, cinkas

Gyventojai:

73 mln. (2002.07)

Gyventojų augimo tempai:

0.77%

Vidutinė gyvenimo trukmė:

68 m.

Etninės grupės:

51% persai
24% azerai
8% gilakai ir mazandaranai
7% kurdai
3% arabai
2% balochai
2% turkmėnai
1% kiti

Kalbos:

58% persų ir persų dialektai
26% turkų ir turkų dialektai
9% kurdų
2% lurų
1% balochų
1% arabų
2% kiti

Raštingumas:

69% arabų raštas

Religija:

89% Musulmonai šiitai
10% Musulmonai sunitai
3% krikščionys ir kiti

Kariniai pajėgumai:

Kareiviai: 11,192,731

1905 Konstitucinė valstybė.

1907-08-31 Rusija ir D. Britanija Peterburge pasirašė susitarimą dėl įtakos sferų pasidalijimo Irane, Afganistane ir Tibete.

1907-08-31 — 1917-11-08 Rusija ir D. Britanija pasidalijo Persiją į įtakos sferas.

1909-07-16 Bachtijarų genties vadas Ali-Kuhan, užkariavęs Teheraną, nuvertė Persijos šahą Muhammedą.

1914 — 1918 D. Britanijos ir Rusijos okupacija (iki 1917-11).

1919-08-09 — 1921 De facto Britanijos protektoratas.

1920-01-10 Persija tampa Tautų Lygos nare.

1920-06-05 — 1921-05 Atsiskyrė Giliano regionas.

1921 D.Britanija išprovokavo valstybės perversmą, buvo įtvirtinta Pechlevi šachų dinastijos diktatūra.

1935-03-12 Dekretas apie naują oficialų pavadinimą – Iranas. Persija pavadinta Iranu.

1941-08-25 — 1946-03-02 D. Britanijos ir Tarybų Sąjungos okupacija.

1945-10-24 Iranas JTO narys.

1945-12-10 — 1946-12-11 Atsiskyrė Azerbaidžanas.

1946-01-22 — 1946-12-15 Atsiskyrė Kurdistanas.

1946-03-26 Pradėtas tarybinių karių išvedimas iš Irano.

1979-01-16 Irano šachas pabėgo iš šalies.

1979-02 Prasidėjo kariniai susidūrimai su Irano kurdais.

1979-02-10 Nuversta monarchija.

1979-02-11 Irane nugalėjo Islamo revoliucija.

1979-03-30 Rinkėjai Irane balsavo už Islamo Respublikos įkūrimą.

1979-04 01 Oficialiai paskelbta Irano Islamo Respublika.

1980-09 Prasidėjo Irano-Irako karas.

1980-09-22 Kilo Persų įlankos karas: Irakas puolė Iraną, siekdamas kontroliuoti Šal al-Arabo sąsiaurį.

1980-12-24 Prasidėjo Irano-Irako karas, kuris tesėsi beveik 8 metus. Iki 1982 m. Irako kariuomenė užėmė ~23 000 km² Irano teritorijos.

1982 viduryje Irako kariuomenė pralaimėjo ir atsitraukė į savo teritoriją.

1988-08-08 Irano ir Irako kare skelbiamos paliaubos, jos įsigaliojo 1988 08 20.

1989-06-04 Mirė ideologinis 1978-1979 m. revoliucijos lyderis A.R.Khomeini.

1991-12 Iranas atnaujino diplomatinius santykius su Saudo Arabija.

1996-07 Iranas trumpam įsiveržia į Irako kurdų kontroliuojamas teritorijas.

1997 Netikėtai Irano prezidento rinkimuose laimi „liberalusis“ M.Khatami.

1998-01-07 M.Khatami kalbėdamas CNN pakviečia JAV „civilizacijų dialogui“.

2001 M.Khatami perrenkamas Irano prezidentu.

2003-02 Irane apsilanko JTO Tarptautinės atominės energijos agentūros inspektoriai.

1. Kodėl G.W.Busho administracija siekia, jog būtų nuverstas Irano režimas?

Iranas užima ketvirtą vietą pasaulyje pagal naftos gavybos ir eksporto apimtis bei turi antrus pagal dydį dujų išteklius. Šiandien, dėl JAV vyriausybės įvestų sankcijų Iranui, amerikiečių energetikos korporacijos negali eksploatuoti minėtų gamtinių išteklių ir taip netenka didžiulių pelnų. Tokia situacija yra palanki kai kurioms Europos Sąjungos valstybėms, Rusijai, Japonijai ir Kinijai.

Irano režimo pakeitimas įtvirtintų JAV dominavimą Vidurio Rytuose. Būtų apsaugota didžiausia pasaulyje naftos eksportuotoja Saudo Arabija, kuri nuo II Pasaulinio karo pabaigos gina amerikiečių ekonominius interesus regione ir pasaulyje. Taip pat kur kas saugiau galėtų jaustis ir ilgametis JAV strateginis sąjungininkas regione - Izraelis. Žymiai saugiau būtų mažosioms proamerikietiškoms Persijos įlankos valstybėms. Iki minimumo sumažėtų Irano neigiama įtaka naujiesiems Afganistano ir Irako režimams.

Irane įtvirtinus proamerikietišką režimą, būtų pažabotos Rusijos imperinės ambicijos. Visi eurazijiniai Rusijos sustiprinimo planai artimiausiems metams, o gal ir dešimtmečiams, netektų prasmės.

Pakeitus Irano režimą, visa Vidurio Rytų naftos pramonė iš esmės būtų kontroliuojama JAV. Tai leistų diktuoti sąlygas Vakarų Europai ir Japonijai. Būtent Vakarų Europos valstybės ir Japonija, o ne JAV, importuoja daugiausia Vidurio Rytuose išgaunamos naftos.

Tokios yra esminės priežastys skatinančios JAV pakeisti Irano teokratinį režimą.

2. Kokiomis priemonėmis JAV sieks Irano teokratinio režimo pakeitimo?

Akivaizdu, jog pirmiausia bus siekiama pakeisti Irano teokratinį režimą „iš vidaus“. Tam itin palanki Irano etninė sudėtis. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai būtent tokiu būdu buvo siekiama destabilizuoti Irano centrinę valdžią. Akivaizdu, jog bus teikiama didelė finansinė ir politinė parama opozicinėms grupuotėms. Politinis spaudimas diplomatiniais kanalais leis įstumti Iraną į izoliaciją ir taip ekonomiškai jį susilpninti.

Negalima atmesti ir karinio JAV įsikišimo galimybės. G.W.Busho doktrina iš esmės yra paremta karine jėga. Tuo buvo galima įsitikinti konfliktų Afganistane ir Irake metu. Tiesa, Irano atvejis kiek sudėtingesnis (pvz., Iranas beveik tris kartus lenkia Iraką pagal gyventojų skaičių).

3. Kaip JAV gali pateisinti jėgos prieš Iraną panaudojimą?

Iranas, kaip tvirtina amerikiečiai, siekia įsigyti masinio naikinimo ginklus. To įrodymas su Rusijos pagalba statomi branduoliniai reaktoriai prie Bušero.

Nuo 1978-1979 m. islamiškosios revoliucijos Iranas remia teroristines grupuotes, kurios priešinasi Artimųjų Rytų taikos procesui. Šiuo atveju sunku nuneigti, jog yra palaikomi ryšiai su radikalais iš „Hizbollah“ ir „Hamas“.

Irane „grubiai“ pažeidinėjamos žmogaus teisės. Toks tvirtinimas ganėtinai pagrįstas, nepaisant to, jog Iranas viena iš demokratiškiausių musulmoniškojo pasaulio valstybių.

Taigi, priežasčių daugiau nei pakankamai tam, jog būtų pradėta prievartinė Irano demokratizacija.

4. Kokios valstybės galėtų būti panaudotos JAV karinėje operacijoje prieš Iraną?

Paskutiniu metu vis garsiau kalbama apie Azerbaidžano ir Gruzijos panaudojimą karui prieš dabartinį Irano režimą. Akivaizdu, jog tam idealiai tinka ir Afganistanas bei Irakas. NATO narė ir Irano kaimynė Turkija taip pat gali būti labai sėkmingai panaudota, siekiant greitos pergalės. Negalima atmesti galimybės, jog savo teritorija JAV kariškiams leis pasinaudoti ir Pakistanas. Be to, JAV karinės bazės yra Kuveite, Bahreine, Saudo Arabijoje, Katare, Omane, JAE, Jordanijoje. Galingas JAV karinis laivynas išsidėstytas Persijos įlankoje ir Indijos vandenyne. Pagal ginkluotės kokybę JAV lenkia Iraną keletą dešimčių kartų.

Įvertinus esamą situaciją, Iranas neturi jokių šansų atsilaikyti prieš tokį platų ir galingą puolimą.

5. Kokie žmonės G.W.Busho administracijoje aktyviausiai palaiko Irano režimo nuvertimo idėją?

Ne paslaptis, jog aktyviausiai Irano teokratinio režimo pakeitimo idėją palaiko JAV gynybos sekretorius D.Rumsfeldas, t.y. žmogus, kuris Irako-Irano 1980-1988 m. karo metu spaudė ranką S.Husseinui. Taip pat galima paminėti ir JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoją bei „griežtosios linijos“ šalininką J.Boltoną. Irano režimo pakeitimui pritaria ir vieni įtakingiausių žmonių Pentagone – P.Wolfowitzas ir D.Feithas. Šiai grupei galima priskirti ir CŽV direktorių G.Tenetą.

6. Kas rodo, jog ruošiama dirva naujam konfliktui Vidurio Rytuose?

Pirmiausia dėmesį patraukia paskutiniu metu padidėjęs žiniasklaidos dėmesys Iranui. Vis dažniau kalbama apie Irano branduolinę programą. Atsiranda informacija apie Pentagone jau parengtus detalius Irano režimo nuvertimo planus. Pastebima, jog neatsitiktinai suaktyvėjo JAV bendradarbiavimas su Azerbaidžanu ir Gruzija. Vis tik reikšmingiausias ženklas – Rusijos prezidento V.Putino pareiškimas, jog sustabdomas Rusijos-Irano bendradarbiavimas branduolinėje srityje. Tai suteikia pretekstą kalboms apie tai, jog Rusija „pardavė“ Iraną. Draugiški Rusijos-Irano santykiai neleido amerikiečiams laisvai veikti, tačiau dabar JAV „atrištos rankos“.

7. Kada bus nuverstas Irano teokratinis režimas?

Didelė tikimybė, jog Iranas ir be Rusijos pagalbos 2004-2005 m. užbaigtų branduolinės jėgainės prie Bušero statybą. Būtų logiška manyti, jog JAV ims veikti nelaukdamos sėkmingos statybų pabaigos. Tai reiškia, jog dar šiemet galima tikėtis veiksmų suintensyvėjimo Persijos įlankoje. Irano režimo nuvertimą gali atidėti tik artėjantys JAV prezidento rinkimai. Kol kas JAV prezidento populiarumas nesuteikia daug šansų konkurentams. Karas Irane situaciją gali arba pagerinti, arba pabloginti. Taigi, yra didelė rizika, ypač karinio įsikišimo atveju. Ar surizikuos G.W.Bushas ir jo komanda?

2003-04-20

Per paskutinius tris metus Vidurio Rytuose nuversti du JAV priešiški politiniai režimai (Afganistane ir Irake), tačiau panašu, jog tai dar ne pabaiga. JAV prezidento G.W.Busho administracija vis dažniau ima grasinti Iranui ir Sirijai, jog šias valstybes gali ištikti S.Husseino režimo likimas, jei jos nepakeis dabartinės savo politikos. Kyla klausimas, kuo gi neįtinka amerikiečiams Iranas ir Sirija?
 
 Iranas G.W.Busho retorikoje yra „blogio ašies“ valstybė, kuri remia teroristus ir siekia įsigyti masinio naikinimo ginklus. Iš esmės JAV su Iranu nepalaiko diplomatinių santykių nuo 1979 m. islamiškos revoliucijos. Tiesa, Irano prezidentui M.Khatami ir B.Clintono administracijai buvo pavykę užmegzti dialogą, tačiau naujasis JAV prezidentas akivaizdžiai linkęs tvarkyti reikalus karinėmis, o ne diplomatinėmis priemonėmis.
 
 Irako kaimynė, Sirija nėra viena iš trijų „blogio ašies“ valstybių, tačiau po karo Irake darosi aišku, jog ir šis politinis režimas užsitraukė JAV vadovybės nemalonę. JAV ir Izraelis yra įsitikinę, jog Sirija kare padėjo S.Husseino režimui. Spėjama, jog būtent Sirijai galėjo atitekti Irako masinio naikinimo ginklai, kurių taip įnirtingai dabar ieško JAV kariškiai. Didelį susirūpinimą JAV ir Izraeliui kelia Sirijos parama Libane veikiančioms teroristinėms organizacijoms.
 
 Kaip ir Irano atveju, amerikiečių nesutarimai su Sirijos valdančiaisiais sluoksniais siekia Šaltojo karo laikus. Nuo 1954 m. perversmo Sirija buvo viena iš prosovietiškiausių valstybių Vidurio Rytuose. Antiamerikietišką poziciją Sirija užima ir pasibaigus Šaltajam karui.
 
 Aišku, jog norint labai lengvai galima apkaltinti tiek Siriją, tiek Iraną dėl teroristinių organizacijų rėmimo ar mansinio naikinimo ginklų kūrimo. Karas Irake parodė, jog agresijai panaudoti nereikia net tvirtų kaltės įrodymų. Panašu, jog pasiteisinant užtenka pasauliui, o ypač amerikiečių mokesčių mokėtojams, paskelbti, kad karu siekiama demokratizuoti ilgus metus priespaudą kentusią šalį.
 
 Vis tik galima suabejoti ne tik dėl karinių veiksmų ar griežtesnių ekonominių sankcijų minėtoms Vidurio Rytų valstybėms teisėtumo, bet ir jų prasmingumo. Niekas negali garantuoti, jog susidorojus su Iranu ar Sirija Vidurio Rytai taptų saugesniu regionu. Akivaizdu, jog bent jau trumpuoju laikotarpiu tai tikrai teigiamai nepaveiktų stabilumo regione.
 
 Jei JAV, šiandien vienintelis pasaulio hegemonas, tikrai siektų padaryti regioną saugų ir stabilų, tai pirmiausia spręstų palestiniečių klausimą. Tam reikia, kad amerikiečiai pirmiausia atsisakytų savo vienašalės paramos Izraeliui. Teigiamai taikos procesą galėtų paveikti ir aktyvesnis JTO, ES bei Rusijos įsitraukimas.
 
 Kiek keista, jog dėl siekimo įsigyti masinio naikinimo ginklus smerkiamas Iranas arba Sirija. Izraelis, kuris nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos yra strateginis JAV sąjungininkas Vidurio Rytuose, turi visų rūšių masinio naikinimo ginklus. Taip pat Izraelis yra vienintelė valstybė Vidurio Rytų regione, kuri iki šiol yra neprisijungusi prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir Biologinio ginklo konvencijos. Tai labai apsunkina Izraelio masinio naikinimo ginklų kūrimo programų kontrolę.
 
 Kita sena JAV sąjungininkė Vidurio Rytuose – Saudo Arabija. Ji nuo 1990 m. yra viena iš didžiausių ginklų importuotojų pasaulyje. Savo ginklavimosi mastais jai neprilygsta nei Irakas, nei Iranas, nei Sirija.
 
 Būtent Izraelio ir Saudo Arabijos išlaidos ginkluotei verčia kitas regiono valstybes įsitraukti į beprasmes ginklavimosi varžybas. Ginkluotis Iraną su Siriją skatina ir naujas griežtosios linijos šalininkas bei Izraelio politinis lyderis. A.Sharonas Jungtines Valstijas ragina ryžtis, jei ne tiesioginiam jėgos panaudojimui, tai bent jau griežtų ekonominių sankcijų įvedimui prieš Siriją. Ne kartą Izraelio politikai yra pareiškę ir apie tai, kad Izraelio aviacija sunaikins Irano branduolinius reaktorius iškart, kai tik jie pardės veikti.
 
 Turint omeny visą aukščiau pateiktą informaciją, aišku, kad nei sankcijos, nei kariniai veiksmai prieš Iraną ar Siriją, bent jau trumpuoju laikotarpiu, nepadidintų stabilumo Vidurio Rytuose. Vis tik tokio nepalankaus minėtoms valstybėms (ir visam regionui) scenarijaus tikimybė yra gana didelė. Šiuo atveju ir Izraelio, ir JAV vadovai linkę eiti į konfrontaciją su Iranu ir Sirija, t.y. galima teigti, jog nauji taikiniai Vidurio Rytų žemėlapyje jau pažymėti. Žinoma, naujo karo Vidurio Rytuose sulauksime negreit, nes naujiesiems Afganistano ir Irako režimams dar prireiks visapusiškos JAV paramos. Be to, JAV reikia reaguoti ir į agresyvią Šiaurės Korėjos retoriką.

Paskutinių savaičių įvykiai susiję su Irano Islamo Respublikos branduoline programa rodo, jog JAV gali ryžtis dar vienai karinei operacijai Vidurio Rytuose. Tokiam žingsniui pateisinti, kaip ir invazijos į Iraką atveju, gali būti pasinaudota nevienareikšmėmis JT inspektorių ataskaitomis bei „patikimais“ amerikiečių ir britų žvalgybų duomenimis.

Prieš keletą dienų Vienoje posėdžiavusi JT Tarptautinės atominės energijos agentūros (TAEA) Valdytojų taryba pateikė ataskaitą apie Irano vykdomą branduolinę programą. Ataskaitos pagrindas – šių metų vasarį įvykęs Irano branduolinių objektų patikrinimas, kuriame dalyvavo ir pats TAEA generalinis direktorius M.ElBaradei.

1992-1993 m. atliktų inspekcijų metu, patikrinus penkis įtartinus objektus, nebuvo aptikta jokių požymių, rodančių, kad Iranas siekia sukurti masinio naikinimo ginklą.

Šiemetinėje Valdytojų tarybos ataskaitoje užsimenama apie praeityje padarytus Irano nusižengimus pateikiant agentūrai informaciją susijusią su turimomis radioaktyviomis medžiagomis, įrenginiais ir atliktais darbais branduolinėje srityje. Savo ataskaitoje TAEA paragino Iraną ir toliau aktyviai bendradarbiauti bei be jokių išankstinių sąlygų pasirašyti Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties papildomą protokolą, kuris leistų tikrinti įtartinus objektus kur kas dažniau ir iš anksto apie tai neįspėjus. M.ElBaradei nuomone, papildomo protokolo pasirašymas leistų ir toliau užtikrinti Irano branduolinės programos „skaidrumą“.

Dar prieš šią ataskaitą Irano atstovai buvo pareiškę, jog papildomą protokolą pasirašys tik tuo atveju, jei bus užtikrintas laisvas priėjimas prie taikiems tikslams skirtų šiuolaikinių branduolinių technologijų. Po ataskaitos paskelbimo Irano pozicija nepasikeitė, o pats dokumentas buvo įvertintas teigiamai, nes, iraniečių pareigūnų vertinimu, pripažino vykdomos branduolinės programos taikingumą.

Savo ruožtu, JAV prezidentas G.W.Bushas, taip pat dar prieš paskelbiant ataskaitą, buvo pareiškęs, jog „tarptautinė bendruomenė netoleruos Irano branduolinio ginklo sukūrimo“. Vienoje paskelbus TAEA ataskaitą, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas J.Boltonas neatmetė galimybės dėl karinės jėgos prieš Iraną panaudojimo. Pasak jo, „tai lieka viena iš galimybių“.

Taigi, TAEA ataskaita iš vienos pusės parodė, jog Irano branduolinė programa nėra be priekaištų ir tai leis JAV padidinti spaudimą šiai islamiškai Vidurio Rytų valstybei. Iš kitos pusės, JAV nesulaukė patvirtinimo, jog buvo pažeista dar 1970 m. Irano pasirašyta Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis.

Galima sakyti, jog situacija iš tiesų panaši į Irako atvejį – „blogio ašies“ valstybė lyg ir neturi branduolinio ginklo, bet kažką slepia. Ką slepia Iranas, „žino“ JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos, kurios dar ir šiandien negali pateikti S.Husseino kaltės įrodymų.

Remiantis visiems prieinama informacija, galima pateikti keletą įdomių faktų, susijusių su Irano branduoline programa.

Irano branduolinė programa „gimė“ 1974 m. valdant šachui M.R.Pahlavi. Maždaug nuo tada kalbama ir apie Irano siekį įgyti branduolinį ginklą. Pagal ambicingus šacho planus, iki 1995 m. Irane turėjo būti sukurtas elektrinių, su 23 branduoliniais reaktoriais, tinklas. Tam tikslui buvo sudarytos ilgalaikės sutartys su JAV, Prancūzija ir Vakarų Vokietija dėl branduolinio kuro pirkimo.

1978-1979 m. islamiškoji Irano revoliucija nukreipta prieš šachą ir jo bendradarbiavimą su JAV nutraukė jau įsibėgėjusią branduolinę programą. Programa buvo atnaujinta 1980-1988 m. Irako-Irano karo metu. Jos atnaujinimas siejamas su S.Husseino režimo cheminio ginklo panaudojimu kare prieš Iraną.

Pradžioje atnaujintą Irano branduolinę programą parėmė Argentina, Pakistanas ir Vakarų Vokietija. Nuo 1995 m. pagal maždaug 1 mlrd. dolerių siekiantį projektą Rusija padeda Iranui prie Bušero statyti atominę elektrinę su šešiais reaktoriais. Elektrinės prie Bušero statybą planuojama baigti 2004 m. pradžioje.

Remiantis įvairiais vertinimais, branduolinį ginklą Iranas galėtų turėti 2005 m. ar 2015 m. Kuo ankstesnės prognozės, tuo mažesnė tikimybė, jog Iranas tikrai turės šį ginklą. Tiesa, oficialusis Teheranas visada neigia siekiąs įgyti branduolinį ginklą ir pasisako už laisvos nuo branduolinių ginklų zonos sukūrimą Vidurio Rytuose.

Įvertinus pateiktą informaciją pagrįstai galima suabejoti tuo, jog Iranas tikrai siekia įgyti branduolinį ginklą. Tačiau net ir tuo atveju, jei šis masinio naikinimo ginklas būtų kuriamas ir galiausiai sukurtas, tai jo keliamas pavojus JAV saugumui būtų minimalus ir be brangios dabar amerikiečių kuriamos priešraketinės gynybos sistemos.

Branduolinės galvutės pernešimui Iranas galėtų panaudoti nebent balistinę raketą Shahab-3, kuri pasiekia taikinius, esančius 1300-1500 km spinduliu (pvz., Izraelyje). Reikia turėti omenyje, jog ši raketa pasižymi tuo, jog yra labai netiksli.

Pavojingiausia būtų tuo atveju, jei branduolinis ginklas ar jo sukūrimui reikalingos medžiagos atsidurtų islamistų teroristų, su kuriais dabartinis Irano režimas vis dar palaiko santykius, rankose. Tokiu atveju būtų galima pateisinti ir jėgos panaudojimą.

Viską apibendrinant panašu į tai, kad JAV kariaudamos su terorizmu, bandys eskaluoti branduolinės Irano programos problemą, o teokratinis režimas nebus linkęs labai nuolaidžiauti. Dar viena „blogio ašies“ valstybė bus sutramdyta, bet ar dėl to taps saugiau amerikiečiams bei jų sąjungininkams Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose?