TSRS ar nacistinės Vokietijos prieš Lietuvą įvykdytos agresijos neigimas, viešas pritarimas okupacijai, šių valstybių nusikaltimų žmoniškumui, genocido ar karo nusikaltimų neigimas bei menkinimas gali reikšti baudą, areštą arba net kalėjimą iki 2 metų. Tokioms konservatorės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės pasiūlytoms nuostatoms antradienį po pateikimo pritarė 41 Seimo narys, 13 balsavo prieš ir 25 parlamentarai susilaikė, tačiau kad šis pasiūlymas taptų kūnu, Seimas turi dar du kartus jam pritarti. Analogiškos bausmės siūlomos tiems, kurie šmeižia Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio dalyvius, karius savanorius bei partizanus, organizuotai ginklu kovojusius prieš sovietinę okupaciją...
Kova su šmeižtu, cenzūros įteisinimas arba kaip tyrinėsime Lietuvos istoriją?
Pritari SSRS ar Vokietijos agresijai – sėsi į kalėjimą
Jeigu nebijote, kad Lietuvos valdžia pasodins jus į kalėjimą už gyvenimo prisiminimus, galite palikti savo pasakojimus temomis "Miško banditai" ir "Prie komunizmo man buvo geriau" šios svetainės komentarų skyriuje.
Kad ir kokios daugumai būtų nepriimtinos mažumų politines pažiūros, jai nederėtų grasinti ir sodinti tų žmonių į kalėjimą už jas, kol žmonės, norėdami jas realizuoti, nesiima fizinio smurto prieš aplinkinius, o tik taikiai dėsto savo nuomonę. Kovoti prieš pažiūras (jeigu jos laikomos klaidingomis) reikėtų švietimu, logiškais argumentais, įrodymais ir racionalia diskusija, o ne kumščiu ir grasinimais susidoroti ir užčiaupti oponentus prievarta. Nereikėtų kovoti prieš komunizmą ir nacizmą tokiomis pačiomis prievartos ir grasinimų priemonėmis, kokias naudojo patys komunistai ir naciai. Šios dvi ideologijos, elgdamosios su opozicija kartais ir dar griežčiau, finale nieko gero nelaimėjo.
Komentarai:
Paaiškinkite, 2009 09 29 19:19
Kaip pavadinti tuos žmones iš miško, kurie išžudė naujakurių šeimą vien todėl, kad šie gavo žemės po karo kaime. Nepagailėjo ir kelių mėnesių kūdikio. Liko gyva tik viena tos šeimos dukra, kuri buvo svečiuose pas tetą. Dabar ta mergaitė - pagyvenusi moteris kitaip kaip banditais tų žmonių iš miško nevadina. Suprantu, kad buvo visokių, bet negalima visų idealizuoti. Visko buvo. Pas kitus ateidavo naktimis klausyti Amerikos radijo, per kurį Amerika ragino kovoti ir nepasiduoti, pažadėdama greitai ateiti pagelbėti. Kada ji atėjo??? Viena moteris, jau sena, pasakojo, kad jos tėvas slėpė maistą mėšle, nes dieną plėšikaudavo stribai, o naktimis miškiniai, nes, ir vieni, ir kiti buvo alkani. Kas nepaslėpdavo, patys likdavo pliki ir alkani su visais mažais vaikais. Niekam nė motais, kaip tas paprastas žmogelis turėjo išgyventi.
Dd, 2009 09 29 19:19
Dėdė pasakojo... Panevėžyje partizanai 18-22 metelių... Vis ėjo, ėjo ir ėjo vakarais krautuves vogti... degtinėlė, papirosai... kol neužlaužė ir neišpyškino visų... O dabar ir paminklą už tokį žygdarbį pastatė...
To pritariu 19:24, 2009 09 29 19:29
Mano geriausio draugo močiutės seserį miškiniai nužudė dėl to, kad "nedavė". Tai ką, fakto buvimas ir jo paviešinimas yra nusikaltimas???
To orvel, 2009 09 29 20:07
Nė vienas savo noru į kolchozą nestojo. Mano seneliui atvirai liepė pasirinkti - Sibiras ar kolchozas. Stojo į kolchozą, tai kai išvedė iš kiemo karvę, močiutė verkė apsikabinusi. Partizanai pas mus šaudė tik kolchozų pirmininkus ir partsekretorius, kad kitiems nekiltų noras su okupantais kolaboruoti.
Aha, 2009 09 29 21:52
O mano mama, dabar garbingo amžiaus jau 90 metų, gyvai pasakojo, kad pokary Suvalkijos kaime iš jų daugiavaikės neturtingos šeimos duonutę atiminėjo ir stribai ir miškiniai ir visa šeima abiejų vienodai bijojo. Vokiečius jau sykį nuteisė už padarytus nusikaltimus. Manau, yra šiandien svarbesnių spręstinų klausimų. Ir dar, aš jau pokario vaikas galiu pasakyt, kad 1975-1990 metų aš gyvenau geriau, negu dabar.
Nieko nuostabaus, "Žodžio laisvė" gyvuoja, 2009 09 29 21:45 Rima
Žinot, aš klausausi jūsų laidos ir tikrai baisu darosi. Aš esu pokario vaikas. Aš prisimenu tą metą, ir tų mūsų vadinamų partizanų, ir tų stribų… Ir kam iš viso bereikia tą dalyką kelti ir aštrint žmonių protus? Žinot, daug nužudytų tikrai ir mano kaime, kur gyvenau, nekaltai žmonių nuo vadinamųjų partizanų rankų, ir nuo stribų nukentėjusių. Ar bereikia šito žmonėm šiais laikais kada yra tokios problemos, kurios… (klausytojos kalba nutrūko).
Scandal to REX, 2009 09 29 23:41
Kaip šaunu, kad supranti jog buvo partizanų įvairių. Mano prosenelį vaikų akyse partizanai sukapojo išvedę į lauka. Nukirto ranką vieną, po to kitą, po to koją vieną ir kita. Liko gabaliukai. Žiauru, kai savi savus žudo. Esu girdėjęs panašių pasakojimų. Žmonės sakydavo. jog bijo ir stribų ir partizanų.
To bratvai, 2009 09 29 23:34
Mano senelis buvo miškinis. Daug pripasakojo. Tik kažkodėl nelabai jis gyrėsi, kad su rusais kovojo. Tik lietuviams šiknas tarkavo ir naktį lašinius ir samagoną atiminėdavo. Nelabai ten patriotiškai viskas atrodė.
Antipartizanas, 2009 09 30 08:37
Tai jei aš manau, kad "partizanai" buvo banditai, tai man kalėjimas? O partizanai sudegino senelės brolius! Tikiuosi, jau išdvėsė išgamos. Reikia palaukti, kol išmirs visi, kas buvo partizanai, tada atsirastų knygos apie tikrus "žygdarbius", reketą ir t.t.
To Rulis, 2009 09 30 09:45
Mano senelės 5 brolius sudegino prie Videniškių kaimo Molėtų rajone "tautos laisvintojai".
Liudininkas, 2009 06 15 08:49
Man 70 metų. Mūsų apylinkėje partizanų aukomis tapo 16 metų komjaunuolė, pijokėlis seniūnas ir kaimo kalvis.
Xxx, 2009 06 15 08:39
Buvo partizanų, buvo banditu. Tik bukapročiai praplautomis smegenimis gali matyti tik vieną pusę. Mano giminėj irgi yra nukentėjusių - girti banditai sumetė į šulinį šiaip sau eilinius kaimo žmones. O dabar tie banditai patapo "partizanais", paminklas pastatytas.
Mano, 2009 06 15 12:52
Pas mane panašūs mano močiutės atsiminimai. 100 procentinę tiesa apvarei. Dieną bijojo, kad Raudoni neišvežtų (kam nors nepatikus), o naktį savų miškinių, kurie tik gąsdindavo kad sudegins, atiminėję iš daugiavaikių šeimų paskutinį maistą, žagindavo ir žudydavo. Žinokit, tokioje situacijoje Raudoni atrodydavo kur kas meilesni.
Remarka, 2009 06 15 09:50
Man asmeniškai Lietuvos partizanai tol neegzistuos, kol nebus įvardinti tie miškiniai, kurie išžudė nieko dėtus kaimo žmones. Man nereikia pasakų - aš turiu gyvą savo šaltinį - savo mamą, kuria labiau tikiu, nei visažiniu Landsbergiu.
Prisiminimas, 2009 06 15 10:24
Mano senelę ir mamos seserį, kuriai 1946 metais buvo dešimt metų, nužudė partizanai. Durklais išbadė ne tik mano giminaites, bet dar apie dvidešimtį moterų. Labai yra už ką juos mylėti ir dainas kurti?
Edys, 2009 06 15 13:29
Augau tuo metu, kai vyko pokario kovos. Mes, maži vaikai, drebėdavom tiek dieną, tiek naktį. Jei dieną ateis "stribai", statys prie sienos tėvą, klausdami, kodėl davei "šnapso" miškiniams. Naktį atvirkščiai. Visi reikalavo, kaltino, grasino... o varganam žmogui reikėjo gyventi, auginti vaikus. Neneigiu, kad buvo patriotų (jų gal dauguma), kurie tikrai kovojo už Lietuvos laisvę, bet jais prisidengusiųjų , manau, buvo daugiau... Negi aš dabar tuos plėšikus ir prievartautojus (tiek vienus ir kitus) turiu garbinti ir pripažinti, kad nužudytas kūdikis buvo sovietų kolaborantas? Teiskit, bet istorijos faktai liks tie patys. Jie kol kas gyvi žmonių atmintyje. Negi mes, demokratiška valstybė, bandysime perrašyti istorinius faktus pagal kažkieno norus?
Giedrius, 2009 06 15 16:24
Miškiniai tiesiog išsityčiodavo iš lavonų (net moterų ir vaikų) ir sudėliodavo juos matomiausiu ir šlykščiausiu būdu. Kiekvienas lietuvis matė viską iš savo pusės. Tiesiog dabar publikuoja tuos prisiminimus, kurie labiausiai naudingi valdantiesiems. Tačiau tai - mažumos prisiminimai, o ir iš tų išrinkti atitinkami momentai. Dauguma lietuvių prisiminimų nerašė. O jei dabar pamėgintų apie tai kalbėti, juos apšauktų panašiai kaip apšaukia čia kiekvieną, drįstantį pasakyti tiesą. Ir niekas nespausdintų jų prisiminimų - už tiesą Lietuvoje gali nebent guzą gauti. Mano tėvai atsidūrė Sibire, nes Smetonos laikais samdydavo darbininkus. Dėl to gal ir būtų likę, bet pokarį nesimpatizavo tarybinei valdžiai. Juos pardavė vienas iš miškinių, kuriam padėjo užsigydyti žaizdas... Pakliuvo enkavedistams ir jo didvyriškumas baigėsi - išklojo viską. Tėvų pasakojimais, visi miškinių "žygdarbiai" buvo kolūkio pirmininko ir milicininko beginklių šeimų sušaudymas. Kai į kaimą atvažiuodavo sunkvežimis vežti žmones, miškiniai slėpdavosi kuo giliau. Nežinomas nė vienas atvejis, kad jie būtų išlaisvinę žmones, nors sunkvežimius lydėdavo vos 2-3 enkavedistai. O ir traukinius stotyse saugodavo menkos pajėgos. Bet kam rizikuoti, puldinėjant ginkluotą apsaugą? Juk paprasčiau žudyti beginklius "okupantų pakalikus", nors tiems "pakalikams" dar ir 10 metų nėra. Oi daug šiandien "didvyrių" išaiškėtų, jeigu kas nors gerai pasikapstytų...
Iš žmonių pasakojimų, 2009 06 15 17:20
Pagauna miškiniai jauną komsomolką. Visas būrys prievartauja. Po to krūtis nupjausto, į lytinius organus įkiša eglės šaką ir numeta pakelėje. Kas čia? Kova už laisvą Lietuvą? Ar nužmogėjimas ir iškrypimas?
Atmintis, 2009 06 15 19:04
Spręskite patys. Mano kaime buvo taip... papjovė tėvai kiaulę. Naktį atėję miško broliai paliepė tėvams sukrauti mėsą į maišus, nuvežti į mišką ir atiduoti tenai laukiantiems vyrams. Nors šeimoje buvome penki vaikai, pokario laikotarpyje likome be mėsos gabalėlio. Kaip aš turiu tai vertinti, kai išsivarė kaimyną į mišką ir sušaudė už tai, kad stribų varomas buvo įstojęs į kolūkį. Ar jūs visą tai man įsakote pamiršti. O gal liepsite pamiršti ir tai, kai stribai mėtė miško gyventojų kūnus miestelio gatvėje. Aš viską mačiau savo akimis. Ką jus norite, kad aš vieną pusę pamirščiau, o kitą aukštinčiau. Plėšikas ir žudikas visuomet bus tuo, ką jis darė. Nereikia lyginti, kad vykstant fronto kovoms susirėmimo linijoje nukenčia nekalti žmonės, bomboms krentant žūsta visi. Bet niekuomet nepateisinsiu nei vienos pusės, kai be teismo buvo iššaudomos ištisos šeimos, seneliai ir vaikai. Netapkime tokie patys, kaip ir tie, kurie skelbė, kad klasių kova reikalauja aukų, nes patys tapsime dar juodesni.
Kopija, 2009 06 16 04:58, 105. Ontė
Kaimynė pasiguodė, kad jos mama ir brolis buvo sušaudyti Lietuvos partizanų Lazdijų rajone. Paklausiau, kokia jos mergautinė pavardė, nes turiu knygelę, išleistą 1964 m. " Buržuazinių nacionalistų siautėjimas Dzūkijoje" iš serijos FAKTAI KALTINA, archyviniai dokumentai. Radom jos mamą ir brolį knygos 204 puslapyje, sąrašuose NR. 317 IR NR. 319, gimusius 1880 ir 1919., gyvenusius Teizų apylinkėje, Staugūnų kaime, prie Dūsios ežero. Jai buvo šešeri metukai, kai 1946 X.4, naktį įsiveržė Lietuvos partizanai. Visiškai girti. Prisimenu, sako, kaip jie šluostėsi į staltiesę savo kruvinus ginklus, gulėjau po lova išsigandusi. Tai jau ne pirmą šeimą tą naktį aplankė, jei ginklai buvo kruvini, - paklausiau. Taip, - atsakė kaimynė. Jau kelios šeimos tą naktį buvo nukentėjusios nuo šių partizanų.
Iš knygelės, pagal gyvenamą vietą ir sušaudymo datą išrinkau šias pavardes:
165. Januška Jonas, Juozo 1907 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
166. Januškienė Veronika, Juozo 1903 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
170. Jelaveckas Antanas, Miko 1893 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
171. Jelaveckienė Vanda, Juozo 1897 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
172. Jelaveckas Juozas, Antano 1930 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
317. Minkevičienė Antokė, Vinco 1890 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
318. Minkevičiūtė Bronė 1911 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
319. Minkevičius Vincas 1919 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
513. Valvonis Juozas, Antano 1885 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
514. Valvonienė Marija, Mykolo 1885 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
515. Valvonytė Ona, Juozo 1926 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
516. Valvonytė Julija, Juozo 1929 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
517. Valonytė Stasė, Juozo 1933 gim. Teizų apyl. Staigūnų kaimas - 1946 X.4;
Trylika žmonių iš kaimo per vieną naktį iš keturių šeimų. Kaimynė pasakojo, kad tėvelis buvo Lietuvos savanoris, silpnos sveikatos, mirė po pusmečio, po šios egzekucijos. Jų buvo – trylika vaikų. Už ką sušaudė tavo mamą ir brolį, paklausiau. Ji atsakė, kad mamą sušaudė už medalį, o brolį sušaudė už tai, kad – balsavo. Sutikau ir daugiau žmonių, patvirtinančių faktus, bet visi dabar bijo atvirai kalbėti...
Pokario našlaitis, 2009 06 16 06:18
Mano tėvus 1946 m. Sušaudė "iš miško atėję". Kokiomis idėjomis bedangstytume, tai buvo nusikaltimas (be teismo žudyti beginklius civilius, negalinčius nei fiziškai nei teisiškai gintis). Atrodo, kad dabar aš, pavadinęs žudikus žudikais, pats tapsiu nusikaltėliu. Ką ar jie palaimintaisiais tapo? Seimo nariai, nedarykite Lietuvai gėdos civilizuotam pasaulyje savo neapgalvotais įstatymais.
Vytautas, 2009 06 16 09:55
Apie Lietuvos pokario rezistenciją negalima formuluoti vienareikšmiškų teiginių. Apskritai, istorijos procesų analize vien tik per politinių įvykių prizmę užsiima istoristai, o šiuolaikiniai istorikai praeities reiškinius nagrinėja struktūriškai - plačiame visuomeninio gyvenimo kontekste. Rezistencijos dalyviai krauju nuplovė Lietuvos nuolankaus atsidavimo 1940 m. Birželio 15 d. Inkorporacijai į Tarybų Sąjungos sudėtį, gėdą. Bet girdėjau ir tokių liudijimų, kad buvę karo laikų baltaraiščiai 1944 metų rudenį į miškus prievarta išsivarydavo įbaugintus jaunuolius, prisibijojusius mobilizacijos į Raudonosios armijos kariuomenę, nes karas dar buvo nesibaigęs. Žemaitijoje "miškinius" žmonės mena be didelės meilės. Tie miškiniai žiauriai žudė mokytojus, mokyklos aktų salė virto nuolatine šarvojimo sale tų žmonių, kuriuos itin žiauriai žudė miškiniai. Kažkodėl daugiausiai žudė lietuvius, o ne okupantus. Žinoma, galėjo tame žudyme būti ir klastingų NKVD surengtų provokacijų. Vienu žodžiu, vienareikšmiško tos rezistencijos vertinimo negali būti.
To manau ir Objektyvus, 2009 06 16 09:54
Niekas nesako, kad okupantai ir kolaborantai buvo šaunuoliai ir jiems paminklus reikia statyti. Ne jie padarė didelį nusikaltimą prieš Lietuvą. Bet partizanai irgi nusikalto Lietuvos žmonėms. Dar mano senelis pasakojo, kad atėję partizanai išžudė visa nedideli kaimelį. Duok dieve, jo seimai pavyko pasprukti. Tikrai negalima šlovinti partizanų taip pat. Nes ten buvo daug žmogžudžių, žudžiusių už nieką, o už savus įsitikinimus. O žinant, kaip partizanai gyveno ir kaip koordinuoti buvo, tai buvo vienas juodžiausių laikų Lietuvos istorijoje.
Pagone, 2009 06 16 09:43
Mano tetos šeimą banditai išaudė tik už tai, kad ji dirbo bibliotekoje. Nužudyti buvo tėvai, 2 metų sesuo ir senolė. Tai aš labai norėčiau sužinoti - negi 2 metų vaikas buvo Lietuvos priešas. Kas man atsakys į šį klausimą?
V, 2009 06 16 10:41
Apie tai, kad miškiniai jaunus vaikinukus ir net kaimo bibliotekininkę išsivarė prievarta į mišką girdėjau tikrai ne iš "Pravdos". O už ką šaudė komjaunuolius? Už tai, kad būdami jaunais naiviais idealistais tikėjo sovietine santvarka? Šaudė jaunuolius už jų idealizmą? Už ką šaudė tuos, kurie įstojo į kolūkius? Tarsi jie būtų turėję iš ko pasirinkti. Ką jiems daryti, kai reikėjo alkanus vaikus pamaitinti? O ką reikėjo daryti tiems mokytojams, kurių šeimoms grėsė ištrėmimas į Sibirą? Šaudyti už tai, kad buvo priversti stoti į komunistų partiją? O ką karo metu veikė tie didieji "patriotai" miškiniai? - Tarnavo vokiečių okupantams, šaudė žydus ir plėšė tų žydų auksą. Kaimo gyventojai gerai vienas kitą pažinojo ir puikiausiai žinojo, kuris iš jų buvo žydšaudys. Nesakau, kad nebuvo partizanų, kovojusių iš idėjos, tačiau tarp jų buvo ne maža dalis tikrų banditų ir avantiūristų, gyvenusių iš plėšikavimo, kuriems nebuvo kito pasirinkimo - tik sprukti į miškus. O mokytojus jie žudė itin žiauriai. Žiauriau už žvėris. Liudininkai pripasakojo tokių detalių, kad Styveno Kingo siaubakai nublanktų.
Akacijus, 2009 06 16 11:31
Man diedukas pasakojo, kad Labanoro miškiniai kartais surengdavo ir tam tikrų atrakcijų. Porą kartų buvo įsiveržę į vakaruškas, kur šoko jaunimas iš kelių kaimų. Buvo gūdus ruduo. Miškiniai netikėtai įsiveržė į trobą, kur smagiai sau šoko jaunimo porelės ir griežė armonika. Miškiniai apibarė šokančius jaunuolius, kad šie linksminasi tokiu metu, kai tėvynė kenčia sovietų priespaudą. Privertė visus šokėjus išsirengti nuogai, surišo juos virve, o po to paėmė smaluotas vadžias ir jomis labai skaudžiai čaižė merginas ir vaikinus per nuogus sėdmenis. Atimtus rūbus sudegino. Jaunuoliams teko namo bristi nuogiems per sniegą. Vakaruškos vyko vienkiemyje, gana toli nuo aplinkinių kaimų. Grįžo mergaitės namo apsiverkusios, paniekintos, nuogos, su perštinčiom nuo lupimo subinaitėm. Tai ne mano fantazija, o jau tikrai tikras įvykis. Jeigu tuose šokiuose būtų buvę komjaunuolių - sušaudytų juos be pasigailėjimo.
to Algirdas, 2009 06 16 15:35
Augau kaime. Aplink dideliu miškų nebuvo. Su miškiniais, arba banditais - kitaip tų "vaduotojų" niekas nevadindavo - susidūrėme tik kartą. Užklydo iš toliau naktį. Nuo trankymo į duris baisiai išsigandome. Aš su seserim palindome po lova. Mama atidarė tik išgirdusi, kad padegs. Įgriuvo 8 apšepę, purvini, automatais ir granatomis apsikarstę. Pareikalavo nusiprausti ir pavalgyti. Po to, ragindami mamą automato buože į nugarą, liepė viska aprodyti. Susikrovė rastus lašinius, duoną, pasiėmė drabužių, kanistrą žibalo. Prigrasino niekam neprasitarti - sudeginsią kitą kartą. Išėjo. Išeidami suspardė pririštą šunį, kuris po keliu dienu nudvėsė. Aš dėl patirto išgąsčio dar ilgai šokinėdavau iš miego naktimis... Pasakojo, kad tie patys iššaudė apylinkės pirmininko šeimą. Vėliau juos apsupo stribai ir privertė pasiduoti. Buvo teisiami ir gavo po 25 metų. Po chruščiovinės amnestijos vienas iš jų grįžo ir apsigyveno kaimynystėje. Greitai vėl sėdo už peiliu sužalotą žmogų.
Algirdas, 2009 06 16 14:44
Kas yra partizaninis judėjimas, mes galime stebėti ir šiandien: Afganistanas, Irakas, Sudanas ir kt. Ar Afganistane, Irake puldinėja ir žudo okupantus? Kurgi ne. JAV kariu žuvo vos virs 4000, o irakiečių - šimtai tūkstančių. Tas pats buvo ir Lietuvoje. Puldinėti ginkluotus, reiškia pačiam lįsti mirčiai į akis. Daug paprasčiau naikinti civilius, kurie, neva, talkininkauja okupantams: kolūkių pirmininkus, milicininkų šeimas, seniūnus ir jų seimas, mokytojus ("raudonus"). Uošvė pasakodavo, kaip Šilutės rajone Banditai siautėdavo kaimuose. Ir jos vyrą nušovė vien dėl to, kad tas rinkimų šaukimus išnešiojo. Kai po 1990 vienas iš tų laikų egzekucijų dalyviu grįžo iš Sibiro, gavo medalį ir nukentėjusio nuo okupantų pensiją. Bet žmonės pradėjo kalbėti apie jo "nuveiktus darbus" ir apie tai, kad vokiečiams talkininkavo, šaudant žydus. Tas "didvyris" susikrovė mantą, pasakė, kad Lietuvoje blogas gyvenimas ir išdardėjo atgal į Sibirą. Tikrai "didvyriškas" poelgis. Ką konkretaus nuveikė " didvyriai partizanai"? Nušovė kaimo bobą, kuri kolūkio karves išdrįso pamelžti? Išžudė mokytojų Siminskų šeimą Kauno rajone, palikę lovytėje vieninteli gyva 1 metu kūdikį. Neva, už tai kad " kalbėjo prieš Lietuvą". Yra dar žmonių, kurie viską atsimena, bet neatsimena, kad partizanai butų išvadavę vežamus į Sibirą žmones, kol jie buvo gabenami mašinomis į geležinkelio stotį. Tokie, kaip Lukša, buvo, žinoma, šviesūs žmonės, bet ir jie matė savo kovos beprasmybę. tačiau iš CZV, kaip ir iš KGB savo noru neišeinama. Tik nereikia aiškinti, kad KGB "provokatoriai" žudė. KGB atsirado po 1961. Iki 1953 veikė MGB kovos su terorizmu padalinys ir karinės žvalgybos padalinys "Smersh".
As, 2009 06 16 18:35
Paauglys būdamas klausiau grįžusio iš Vorkutos buvusio miškinio pasakojimo. Jis pats sakė, kad buvo paprasti banditai, nekaltus žmones žudė ir kaltino Ameriką, kad tikėjo jos pažadais.
Lietuvos partizanų žygdarbiai, 2009 06 17 05:18
Lionė Krukauskienė - Petrauskaitė iš Druskininkų: "Esu gimusi 1942 m. Kovo 26 d. Lazdijų rajono Paliepių kaime. Neilga buvo mūsų vaikystė su tėveliais – jau 1949 m. Liepos 28 d. Jie paliko mus ne savo noru. Tą dieną lijo lietus. Viską prisimenu – jau buvau septynerių. Pavakare, kaip visada atėjo tie patys ginkluoti dėdės – taip mes juos vadinome. Jų drabužiai buvo šlapi. Mamytė pasiūlė išdžiovinti, bet tą vakarą jų tikslas buvo kitas. Sėdo už stalo, valgė kaip visada. O mūsų septyniolikos metų dėdę - tėvelio brolį - kažkur pasiuntė, tas vėliau parnešė butelį šnapso. Vėliau tėveliui liepė viską nešti į kiemą – drabužius, duoną, liepė papjauti kiaulę. Aš viską puikiai prisimenu. O jie tai į kiemą, tai atgal. Ir dar buvo kitaip nei visada, kai jie valgydavo, liepdavo dėdei ir tėveliui kieme eiti sargybą. Šį kartą niekur neišleido. O toliau - klausinėju ir savęs... Prisimenu tik miglą, nutrūko mano atmintis. Gal taip ir reikėjo, kitaip būčiau išprotėjusi tarp lavonų. Nors aš su jais praleidau visą naktį – juk savi. Dėkoju savo angelui sargui, kad užmigdė giliu miegu. O kai prabudau, man buvo šalta ir kažkaip traukiančiai šlapia. Mano angelėlis man neleido atmerkti akių, nes buvo per anksti – dar užmigau. Po to vėl truputį pramerkiau akis – lange pamačiau dienos šviesą, bet saulytės dar nebuvo. Pamačiau, kur miegojau. Suklupau. Kraujų klanai, ir aš pati kraujuose. Netikėdama tuo, ką matau, ėmiau kelti visus, prie kurių tik galėjau prieiti, bet deja... Nerandu jaunesnės sesers, nėra dvejų metukų broliuko. Tik matau ant medinių grindų - pėdukai – nuėjęs pas mamytę ir apsikabinęs, sušalęs. Einu į lauką, negaliu išeiti, šiaip taip išlindau. O čia sėdi tėvelio sesuo 22 metų. Aš apsidžiaugiau, paėmiau už rankos, o ši šalta kaip ledas ir sunki. Jau viską supratau, kad daugiau nebeapmegs nosinaičių labai gražiai, kurias abi skalbdavome ežere... Nuo namo iki ežero buvo 15 metrų. Nutariau nusiprausti savo kruvinas kojeles ir suknytę. Ir vis galvojau, kad netiesa kas įvyko. Bet ir saulė tekėjo tokia raudona, atrodo, kad ir jinai verkė ir būrė nelengvą siratų dalią...."